Evangelijoje yra pasakojimas apie duonos padauginimo stebuklą (plg. Lk 9,11-17). Žmonės visą dieną klausėsi Jėzaus kalbų ir buvo alkani. Jėzui pagailo išalkusių žmonių ir keliais duonos kepalėliais ją stebuklingai pamaitino. Po šio įvykio Jėzus kalbėjo apie iš dangaus nužengiančią gyvąją duoną. Jis sakė: „Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“. Tuomet žmonės prašė: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“ Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (plg. Jn 6,33-35).
Mes alkstame tiesos, meilės, laisvės ir gėrio pergalės. Kartais mūsų troškimai būna labai žemiški, kai kada – net nuodėmingi. Dažnai mes bandome atsigerti iš tokių šaltinių, kurie mūsų gyvenimą tiesiog nuodija. Kasdien mes girdime daugybę balsų, sklindančių iš visuomenės informavimo priemonių, bandančių mus įtikinti, kad tik jie gali numalšinti mūsų troškulį ir alkį. Mūsų gelbėtojais ne kartą prisistato savanaudžiai žmonės ir mus suvedžioja. Vienintelis, kuris gali pasotinti mūsų troškimus, yra Jėzus Kristus, save pavadinęs Gyvybės Duona.
Kad neliktų neaiškumo, kas yra ta iš dangaus nužengianti ir galinti mus pasotinti duona, Jėzus kalbėjo: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6,51). Tuomet žydai ėmė klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6,53-54).
Evangelistas Jonas pastebi, kad kai kurie Jėzaus mokiniai nepatikėjo Jo žodžiams ir daugiau su juo nebevaikščiojo (plg. Jn 6,66). Žmogus visuomet yra laisvas priimti ar atmesti Dievo žodžius. Laisvas klausytis ir priimti žodžius, vedančius ne į gyvenimą, bet mirtį.
Per Devintines mes iškilmingai švenčiame Paskutinės Vakarienės įvykį, kai Jėzus įvykdė savo pažadą ir įsteigė nekruviną Eucharistinę auką, kurios metu duona ir vynas tampa Jėzaus Kūnu ir Krauju, ir liepė ją aukoti jo atminimui. Švenčiame tą nuostabų įvykį ir dėkojame Dievui, kad tokiu būdu jis mus maitina ir stiprina, nes patys vieni nepajėgtume priešintis blogiui ir laimėti Dievo draugystę čia, žemėje, ir amžinybėje. Jėzus ateina pas mus, kaip Gyvoji Duona ne vienkartiniam pagerbimui, bet kad nuolatos ja maitintumėmės. Pasidžiaugti Eucharistijos įsteigimu per maža, reikia ja dažnai stiprintis.
Mūsų tikėjimo praktikoje Eucharistijos šventimas (Šv. Mišios) yra pats brangiausias aktas. Mišiose yra skaitomas Dievo žodis, meldžiamasi, bet visa tai tarnauja pagrindiniam Mišių aktui, kuris įvyksta konsekracijos metu, kai kunigas paima neraugintą duoną, paskui vyną ir taria paskutinės Vakarienės metu ištartus Jėzaus žodžius: „Tai yra mano Kūnas. – Tai yra mano Kraujas“ (Mk 14,22-24). Pats Jėzus liepė šitai daryti jo atminimui. Apaštalas Paulius apie Eucharistijos šventimą taip kalba: „Kada tik valgote šią duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ (1 Kor 11,26).
Sąmoningi tikintieji žmonės šią nekruvinąją Viešpaties auką - Mišias brangina ne tik sekmadieniais, bet stengiasi kuo dažniau dalyvauti jos šventime. Būdami malonės stovyje, tai yra, gailesčiu ar, reikalui esant, Susitaikinimo sakramentu pašalinę iš savo širdžių nuodėmę, jie priima eucharistinę Duoną – Viešpaties Kūną ir Kraują. Jie jaučiasi silpni, todėl siekia pasistiprinti Eucharistija, kad jų žemiškoji kelionė pasibaigtų dangaus Tėvo namuose.
Bažnyčioje yra paplitusi ir vis labiau plintanti Eucharistijos adoravimo praktika, kai žmonės skiria laiko pabūti Eucharistinio Jėzaus artumoje. Ši praktika yra labai palaiminga, nes išmokus pilnaverčio dialogo su Jėzumi, todėl yra viltis, kad ir gyvenimas bus pagal Jėzaus valią.
Labai džiugu, kad Eucharistijos adoracijos vertę bei grožį vis labiau padeda suprasti jauni žmonės. Skirdami savo laiką Jėzui, jie kurs visai kitos kokybės tiek savo asmeninį, tiek ir visos Lietuvos gyvenimą. Juk neįmanoma kalbėtis su Jėzumi ir leisti savo ar kitų gyvenimui krypti į blogio pusę.
Arkivysk. Sig. Tamkevičius
